Uždaroji akcinė bendrovė – tai įmonė, kurios įstatinis kapitalas padalytas į dalis, vadinamas akcijomis. Tai ribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo. Uždarosios akcinės bendrovės įstatinis kapitalas turi būti ne mažesnis kaip 10 tūkst. litų. Joje turi būti mažiau kaip 250 akcininkų. Uždarosios akcinės bendrovės akcijos negali būti platinamos ir jomis prekiaujama viešai, jei įstatymai nenustato kitaip. Bendrovės steigėjai gali būti ir fiziniai, ir juridiniai asmenys. Kiekvienas bendrovės steigėjas turi įsigyti bendrovės akcijų ir tapti jos akcininku.
Uždarosios akcinės bendrovės steigimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas (toliau – Akcinių bendrovių įstatymas) ir Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK). Uždaroji akcinė bendrovė steigiama steigimo sutarties arba steigimo akto pagrindu. Bendrovės steigimo sutartis sudaroma, kai bendrovę steigia du ar daugiau steigėjų. Kai bendrovę steigia vienas steigėjas, sudaromas bendrovės steigimo aktas (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 4-589 patvirtinta Pavyzdinė uždarosios akcinės bendrovės steigimo akto forma).
Steigiant uždarąją akcinę bendrovę, turi būti parengti uždarosios akcinės bendrovės įstatai. Tai dokumentas, kuriuo bendrovė vadovaujasi savo veikloje. Uždarosios akcinės bendrovės įstatai turi atitikti Akcinių bendrovių įstatymo 4 str. numatytus reikalavimus (Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2009 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 4-589 patvirtinti Pavyzdiniai uždarosios akcinės bendrovės įstatai). Steigiamos bendrovės įstatus iki steigiamojo susirinkimo turi pasirašyti visi steigėjai arba jų įgalioti asmenys. Steigiamos bendrovės įstatai netenka galios, jeigu jie nebuvo pateikti juridinių asmenų registro tvarkytojui per 6 mėnesius nuo dienos, kurią juos pasirašė visi steigėjai.
Iki bendrovės įregistravimo turi būti sušauktas steigiamasis susirinkimas, kurio metu patvirtinami ir pasirašomi bendrovės įstatai, išrenkami bendrovės valdymo organai (bendrovės vadovas, o reikiamais atvejais ir stebėtojų taryba bei valdyba).
Prieš registruojant bendrovę, notaras turi patvirtinti registrui pateikiamų duomenų tikrumą, steigimo dokumentų atitikimą įstatymų reikalavimams ir faktą, kad uždarąją akcinę bendrovę registruoti galima. Gavus reikalingus notaro patvirtinimus, bendrovė registruojama juridinių asmenų registre.
Bendrovė laikoma įsteigta nuo jos įregistravimo juridinių asmenų registre.

Uždarosios akcinės bendrovės reorganizavimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymas (toliau – Akcinių bendrovių įstatymas). Bendrovės reorganizuojamos CK nustatytais būdais. CK nustato, kad juridiniai asmenys gali būti reorganizuojami jungimo (prijungimo ir sujungimo) ir skaidymo (išdalijimo ir padalijimo) būdu. Pagal CK 2.97 str. 3 d. prijungimas – tai vieno ar daugiau juridinių asmenų prijungimas prie kito juridinio asmens, kuriam pereina visos reorganizuojamo juridinio asmens teisės ir pareigos.
Bendrovė gali būti reorganizuojama ar dalyvauti reorganizavime tik tuomet, kai visiškai apmokėtas jos įstatinis kapitalas. Sprendimą dėl reorganizavimo priima kiekvienos reorganizuojamos ir reorganizavime dalyvaujančios bendrovės visuotiniai akcininkų susirinkimai. Reorganizavime dalyvaujančių bendrovių valdymo organai privalo parengti bendrovės reorganizavimo sąlygas. Reorganizvimo sąlygos – tai dokumentas, kuriame nustatoma reorganizavimo tvarka, rezultatas, informacija apie reorganizavime dalyvaujančias bendroves, reorganizavimo būdas, nurodoma, kurios bendrovės po reorganizavimo pasibaigs, kurios – tęs veiklą. Reorganizavimo sąlygos turi atitikti joms CK ir Akcinių bendrovių įstatyme nustatytus reikalavimus.Kartu su reorganizavimo sąlygomis turi būti parengti pakeisti po reorganizavimo tęsiančios veiklą bendrovės įstatai.
Kiekviena bendrovė apie parengtas reorganizavimo sąlygas turi viešai paskelbti įstatuose nurodytame dienraštyje tris kartus ne mažesniais kaip 30 dienų intervalais arba ne vėliau kaip likus 30 dienų iki visuotinio akcininkų susirinkimo dėl bendrovės reorganizavimo viešai paskelbti įstatuose nurodytame dienraštyje vieną kartą ir pranešti visiems bendrovės kreditoriams raštu. Reorganizavimo sąlygos ne vėliau kaip pirmą viešo paskelbimo apie jų sudarymą dieną turi būti pateiktos juridinių asmenų registro tvarkytojui.
Praėjus 30 dienų nuo viešo paskelbimo ir pranešimų apie reorganizavimą išsiuntimo kreditoriams, priimamas sprendimas dėl reorganizavimo. Sprendimą dėl reorganizavimo priima kiekvienos reorganizuojamos ir reorganizavime dalyvaujančios bendrovės visuotiniai akcininkų susirinkimai. Sprendimu dėl reorganizavimo turi būti patvirtintos reorganizavimo sąlygos ir pakeisti tęsiančios veiklą bendrovės įstatai. Dokumentas, patvirtinantis visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą reorganizuoti bendrovę, ne vėliau kaip per 5 dienas turi būti pateiktas juridinių asmenų registro tvarkytojui.
Reorganizavimas laikomas baigtu, kai įregistruojami po reorganizavimo tęsiančios veiklą bendrovės pakeisti įstatai.

Tokiu atveju patartumėme kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – Įmonių bankroto įstatymas) 4 str. numato pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo pagrindus. Vienas iš pareiškimo pateikimo pagrindų yra toks, kad įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties anstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus.
Vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 6 str. 2 d., kreditorius apie savo ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turi pranešti įmonei raštu. Pagal Įmonių bankroto įstatymo 6 str. 3 d., jeigu kreditorius kreipiasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo Įmonių bankroto įstatymo 4 str. 5 p. pagrindu, t.y. kai įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties anstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus, reikalavimas raštu pranešti įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo netaikomas, jeigu kreditorius kreipėsi į teismą ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo vykdomųjų dokumentų grąžinimo dienos.
Kreditorius, kreipdamasis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, privalo pateikti įmonei (skolininkei) pareiškimo teismui ir prie pareiškimo pateikiamų priedų nuorašus.

Skola gali būti išieškoma dviem būdais: ikiteisminiu ir teisminiu būdu. Iš pradžių rekomenduotume bandyti išspręsti ginčą be teismo. Vienas iš galimų būdų būtų pretenzijos dėl skolos sumokėjimo parengimas ir išsiuntimas skolininkui. Pretenzijoje reikėtų nurodyti terminą skolai sumokėti ir įspėti skolininką, kad jam neatsiskaičius per pretenzijoje nustatytą terminą, bus kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo.
Jeigu skolininkas per nustatytą terminą skolos nesumoka, tuomet siūlome ginčą spręsti teisminiu būdu. Šiuo atveju galimi 2 variantai: skolų išieškojimas teisme supaprastinta tvarka – pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimas arba ieškinio dėl skolos priteisimo pareiškimas teismui.
Pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo turi atitikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 433 str. įtvirtintus turinio bei formos reikalavimus. Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2002 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 362 yra patvirtinęs civilinėse bylose dėl teismo įsakymo išdavimo naudojamų procesinių dokumentų formas. Pareiškimas nenagrinėjamas teismo įsakymo tvarka, jeigu:
1.    pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo momentu kreditorius nėra įvykdęs jam priklausančios prievolės (ar jos dalies), už kurią reikalaujama sumokėti, o skolininkas reikalauja ją įvykdyti;
2.    yra neįmanoma prievolę įvykdyti dalimis, o kreditorius reikalauja įvykdyti dalį prievolės;
3.    skolininkas gyvena užsienyje arba užsienyje yra skolininko buveinė;
4.    skolininko gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos.
Esant minėtoms aplinkybėms pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo pateikimas negalimas, tačiau kreditorius turi teisę ginti savo teises ginčo teisenos tvarka, t.y. pareikšdamas ieškinį. Taip pat teismo įsakymo tvarka negrinėtini reikalavimai kreditoriaus pasirinkimu gali būti nagrinėjami ir pagal ginčo teisenos taisykles.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas hipoteka yra daiktinė teisė – nekilnojamojo daikto įkeitimas, neperduodant įkeisto daikto kreditoriui. Ja užtikrinamas prievolės – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo – įvykdymas. Šalių laisva valia sudaryto susitarimo pagrindu registruojama sutartinė hipoteka.
Pagal CK 4.170 str. 3 d. hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti atsižvelgiant į hipotekos kreditoriaus teises. Be to, CK 4.171 str. 9 d. numato, kad daikto įkeitimas netrukdo perleisti jo kito asmens nuosavybėn. Perleidžiant įkeistą daiktą nuosavybėn kitam asmeniui, hipoteka seka paskui daiktą.
Pažymėtina tai, kad įkeisto nekilnojamojo turto pardavėjas privalo tinkamai informuoti pirkėją apie trečiųjų asmenų teises į perduodamą daiktą ar šių teisių suvaržymą, taip pat apie trečiųjų asmenų teisių ar jų suvaržymo įregistravimą viešame registre. Tais atvejais, kai pardavėjas tinkamai įvykdo jam nustatytą pareigą, pirkėjas negali remtis aplinkybe, kad pardavėjas pažeidė savo pareigas.

Actio Pauliana institutas yra vienas iš specialiųjų kreditoriaus interesų gynimo būdų (CK 6.66 str.). Actio Pauliana instituto pagalba yra ginamos kreditoriaus teisės nuo nesąžiningo skolininko, kuris, perleidęs savo turtą trečiajam asmeniui, tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės, todėl skolininkas negali vykdyti savo prievolės kreditoriui ir taip pažeidžia kreditoriaus teises. Kreditorius, reikšdamas actio Pauliana, pirmiausiai siekia atstatyti pažeistą skolininko mokumą, sugrąžinant tai, ką skolininkas nesąžiningai ir be pagrindo perleido kitiems asmenims, nes atstačius pažeistą skolininko mokumą, padidėja galimybė, kad skolininkas visiškai ar bent iš dalies įvykdys savo prievolę (LAT 2006 m. sausio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, Nr. 3K-3-17/2006).
Taikant actio Pauliana įprastomis sąlygomis, pagal CK 6.66 str. 4d. sandorio pripažinimas negaliojančiu sukelia teisines pasekmes tik ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu pareiškusiam kreditoriui ir tik tiek, kiek būtina kreditoriaus teisių pažeidimui pašalinti. Bankroto bylos atveju pripažinus sandorį negaliojančiu šiuo pagrindu, skolininko nepagrįstai perleistas turtas ar jo vertė turi būti išieškoma ne tiesiogiai actio Pauliana ieškinį pareiškusio kreditoriaus naudai, o turi būti grąžinama į bankrutuojančios įmonės turto masę ir naudojama atsiskaitymams su visais kreditoriais, o ne tik su ieškovu pagal actio Pauliana ieškinį.

Bankroto bylos įmonei iškėlimas yra siejamas su įmonės nemokumu, kuris pagal Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymą (toliau – Įmonių bankroto įstatymas) yra apibrėžiamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, esminę reikšmę konstatuojant įmonės nemokumą turi laiku neįvykdyti įmonės įsipareigojimai bei jų dydžio santykis su įmonės turimu turtu.
Bankroto bylą įmonei turi teisę iškelti kreditorius/kreditoriai (tame tarpe mokesčius renkančios valstybės institucijos, įmonės darbuotojai bei jų įpėdiniai ir kiti kreditoriai), įmonės savininkas/savininkai, kuriam/kuriems priklausančios akcijos suteikia ne mažiau kaip 1/10 visų balsų, įmonės administracijos vadovas (direktorius), o taip pat tam tikrais atvejais likviduojamos įmonės likvidatorius. Kreditoriai turi teisę iškelti bankroto bylą įmonei Įmonių bankroto įstatymo 4 str. numatytais pagrindais. Svarbu pažymėti, kad prieš kreditoriams iškeliant bankroto bylą Įmonių bankroto įstatymo 4 str. 1, 2 arba 3 punkto pagrindu, apie tai reikia informuoti įmonę, kuriai ruošiamasi kelti bankroto.
Pranešime įmonei apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo reikia nurodyti įmonės neįvykdytus įsipareigojimus, kokiu pagrindu jie atsirado, o taip pat turi būti įspėjama, kad jeigu kreditoriaus reikalavimai nebus įvykdyti per pranešime nurodytą terminą, kreditorius kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Jei per pranešime nurodytą terminą įmonė neįvykdo savo įsipareigojimų, kreditorius įgyja teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Įmonės vadovas bei savininkas/savininkai privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų. Pareiškime teismui nurodomos priežastys, dėl kurių įmonė kreipiasi, kad būtų iškelta bankroto byla. Prie pareiškimo pridedami įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašai, kuriuose nurodomi jų adresai, įsipareigojimų ir skolų sumos, atsiskaitymo terminai, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių finansinių metų laikotarpio iki pareiškimo pateikimo dienos finansinių ataskaitų rinkinys.
Ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pareiškimo gavimo dienos teismas priima nutartį iškelti bankroto bylą ar atsisakyti ją iškelti.  Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą, ir (arba) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų.

Pirkimo-pardavimo sutarties atveju, kai turtas yra bendrojoje dalinėje nuosavybėje, bendraturčiams suteikiama pirmenybės teisė pirkti parduodamą turto dalį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.79 str. 1 d. numato, kad bendraturčiai turi pirmenybės teisę pirkti bendrąja nuosavybe esančią parduodamą turto dalį ta kaina, kuria ji parduodama ir kitomis tomis pačiomis sąlygomis. Tuo tarpu CK 6.432-6.435 straipsniai, reglamentuojantys mainų sutartį, šios sutarties sudarymo galimybės nesieja su bendraturčių sutikimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse (Nr. 3K-3-60/2004, Nr. 3K-3-165/2005) yra nurodęs, kad mainų sutartis nuo pirkimo-pardavimo sutarties skiriasi tuo, kad mainų sutartimi įsipareigojama už gaunamą daiktą ne sumokėti atitinkamą sumą, o perduoti kitą daiktą. Mainų sutartimi siekiama įgyti tam tikrą turtą, o ne pinigus. Dėl to bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvis mainais gali perleisti savo turto dalį ir bet kuriam kitam asmeniui, nebūtinai bendraturčiui.

Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas (toliau – Įmonių bankroto įstatymas) numato galimybę pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, jeigu įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų.
Įmonių bankroto įstatymo 3 str. nustato, kad įmonės kreditoriai – tai turintys teisę reikalauti iš įmonės įvykdyti prievoles ir įsipareigojimus fiziniai ir juridiniai asmenys, tarp jų darbo užmokesčio nemokėjimo ir dėl darbo santykių atsiradusios žalos neatlyginimo atveju – įmonės darbuotojai (jų įpėdiniai). Taigi Jūs, kaip įmonės darbuotojas, turite teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.
Visų pirma, įmonei reikia pateikti pranešimą apie ketinimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir nurodyti įmonės neįvykdytus įsipareigojimus. Pranešime turi būti įspėjama, kad jeigu kreditoriaus reikalavimai nebus įvykdyti per pranešime nurodytą laikotarpį, kreditorius kreipsis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Jei per pranešime nurodytą terminą įmonė neįvykdo savo įsipareigojimų, kreditorius įgyja teisę kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Bankroto byla iškeliama, jeigu jeigu teismas nustato, kad įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą, ir (arba) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų (Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 5 d.).

Ieškinio senatis – tai įstatymo numatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas teisme ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 str.). Tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali priverstinai, t.y. valstybės pagalba, įgyvendinti savo teises.
Ieškinio senatis nustatyta dėl įvairių priežasčių: būtina garantuoti turtinių santykių stabilumą ir aiškumą (toks stabilumas neegzistuotų, jeigu galimybė reikalauti gynybos nebūtų ribojama atitinkamais terminais) ir antra, faktinių bylos aplinkybių nustatymas taptų labai sunkiai realizuojamu reikalavimu, jeigu ieškinys būtų pareikštas praėjus dešimčiai, trisdešimčiai ar penkiasdešimčiai metų nuo teisės pažeidimo ir trečia, ieškininės senaties terminų egzistavimas skatina operatyviau ginti teises bei kontroliuoti įsipareigojimų vykdymą. Tačiau tai nereiškia, kad, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo jau nebegali kreiptis į teismą.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39 išaiškino, kad suėjus senaties terminams, išnyksta teisė į interesų gynybą, pasinaudojant valstybės prievartos priemonėmis, tačiau pati subjektinė teisė, taip pat teisė kreiptis į teismą neišnyksta. Reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti, nors ieškinio senaties terminas pasibaigęs (CK 1.126 str.), ir taiko ją tik tuo atveju, jeigu to reikalauja kuri nors iš ginčo šalių: ieškovas arba atsakovas. Pažymėtina, kad kiti byloje dalyvaujantys asmenys prašyti taikyti ieškinio senaties terminus neturi teisės.
Savo iniciatyva teismas neturėtų taikyti ieškinio senaties terminų. Neretas skolininkas, neturintis galimybių pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba, nežino apie savo teisę prašyti pritaikyti ieškinio senaties terminus (bet praktikoje kartais teismas, matydamas, kad tai silpnesnioji ginčo šalis, gali padėti paaiškindamas, kad pagal įstatymus tokia teisė egzistuoja) ir jos teisme taikyti nepaprašo, ir, jei nė viena iš ginčo šalių nereikalauja taikyti ieškinio senaties, teismas gali patenkinti motyvuotą reikalavimą. Be to, pasibaigus ieškinio senaties terminui, neišnyksta skolininko pareiga įvykdyti prievolę, todėl kai ji įvykdoma jau pasibaigus ieškinio senaties terminui (tai gali būti sąžiningas skolininkas arba, kaip minėta, tuo metu skolininkas gali nežinoti, kad pasibaigė ieškinio senaties terminai), negalima teigti, kad gautas turtas yra kreditoriaus įgytas be pagrindo, ir skolininkas, vėliau persigalvojęs, nebeturi teisės reikalauti grąžinti tai, kas įvykdyta.

Įkeitimas plačiąja prasme suprantamas kaip daiktinis prievolių įvykdymo užtikrinimas, kai įkaito turėtojui (kreditoriui) suteikiama teisė skolininkui neįvykdžius įkeitimu užtikrinto reikalavimo patenkinti jį iš įkeisto turto. Lietuvos teisėje pripažįstamos dvi įkeitimo formos: hipoteka (CK 4.170-4.197 str.) ir įkeitimas (CK 4.198-4.228 str.). Hipoteką nuo įkeitimo skiria du pagrindiniai požymiai: hipotekos objektas yra tik nekilnojamasis daiktas; įkeičiamas hipoteka daiktas visuomet lieka įkaito davėjo valdyme.
Hipotekos samprata pateikiama CK 4.170 str. Hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. Tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą apsaugantis turto įkeitimas, kai įkeisto turto savininkui paliekama nuosavybės teisė. Hipoteka neatima iš daikto savininko teisės valdyti, naudoti įkeistą daiktą bei juo disponuoti. Jei suėjus nustatytam terminui skola hipotekos kreditoriui negrąžinama, jis turi teisę reikalauti, kad įkeistas turtas būtų parduodamas iš varžytinių ir iš gautų pinigų atlyginta jam priklausanti suma.
Kaip išaiškinta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario mėn. 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalgoje Nr. 32, daiktas, priklausantis bendrosios nuosavybės teise, gali būti įkeistas tik visų bendraturčių sutikimu (CK 171 str. 8d.). Įkeičiant bendrosios dalinės nuosavybės dalį, kitų bendraturčių sutikimas nereikalingas, tačiau įkeičiamoji dalis turi būti tiksliai nustatyta bendraturčių sudaryta ir notaro patvirtinta naudojimosi daiktu tvarkos nustatymo sutartimi.

LR DK 180 str. yra nurodyta, kad  pagal šeimos pasirinkimą motinai (įmotei), tėvui (įtėviui), senelei, seneliui arba kitiems giminaičiams, faktiškai auginantiems vaiką, taip pat darbuotojui, paskirtam vaiko globėju, suteikiamos atostogos vaikui prižiūrėti, kol jam sueis treji metai. Atostogas galima imti visas iš karto arba dalimis. Darbuotojai, turintys teisę gauti šias atostogas, gali jas imti pakaitomis.

Vadovaujantis LR DK  180 str. 2 d. darbuotojas, kuriam buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos turi teisę grįžti į darbą joms nepasibaigus. Tačiau tokiu atveju darbuotojas privalo  apie tai informuoti darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų. Darbo vietą darbuotojui, kuriam buvo suteiktos vaiko priežiūros atostogos, privalo būti išsaugoma visą vaiko priežiūros atostogų laikotarpį.

Vadovaujantis LR DK 109 str. 1 d., terminuota darbo sutartis gali būti sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui, bet ne ilgiau kaip penkeriems metams.

Esant terminuotai darbo sutarčiai, labai svarbu pažymėti, kad, jeigu nė viena iš šalių, suėjus darbo sutarties terminui, nepareiškia iniciatyvos dėl darbo sutarties nutraukimo, darbo sutartis tampa neterminuota. Siekiant išvengti tokios situacijos, suėjus terminui darbo sutartis turi būti nutraukiama nedelsiant.

Tačiau LR DK 131 str.  1 d. 1 p. yra nurodyta, kad draudžiama įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo darbuotoją laikino nedarbingumo laikotarpiu. Taigi ir esant terminuotai darbo sutarčiai, ji negali būti nutraukiama tol, kol darbuotojas yra laikinai nedarbingas. Tokiu atveju, darbo sutartis turi būti nutraukiama pirmą darbo diena, darbuotojui grįžus į darbą.

Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 329 str. yra nurodyta, kad jeigu asmuo, kuriam atimta teisė vairuoti transporto priemonę, vidaus vandenų transporto priemonę arba teisė medžioti ar užsiimti žvejyba, teisės atėmimo laikotarpiu nepadarė teisės pažeidimo, nuobaudą paskyręs organas (pareigūnas) gali, praėjus ne mažiau kaip pusei paskirtojo laiko, pagal visuomeninės organizacijos, darbdavio tarpininkavimą, o kai tokia teisė atimta už tai, kad asmuo padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, – ir pagal Vyriausybės įgaliotų atlikti medicininę ir švietėjišką atestaciją institucijų pažymą sutrumpinti nurodytos teisės atėmimo terminą.

Taigi, asmuo, kuriam atimta teisė vairuoti transporto priemonę turi teisę teismui, kuris priėmė nutarimą paskirti nuobaudą – atimti teisę vairuoti transporto priemonę,  pateikti prašymą sutrumpinti nurodytos teisės atėmimo terminą.  

ATPK 329 straipsnyje yra nurodytos sąlygos, kurioms esant asmuo, kuriam buvo atimta specialioji teisę (teisė vairuoti transporto priemonę), turi teisę teikti prašymą  sutrumpinti nurodytos teisės atėmimo terminą:

1)      Asmuo, kuriam atimta teisė vairuoti transporto priemonę turi teisę prašyti sutrumpinti specialios teisės atėmimo terminą, praėjus ne mažiau kaip pusei paskirtojo laiko;

2)      Asmuo, teisės atėmimo laikotarpiu nepadarė teisės pažeidimo;

Su prašymu būtina pateikti  pažymą iš darbdavio (jeigu asmuo yra bedarbis – iš visuomeninės organizacijos), kurioje turi atsispindėti asmens charakteristika;

Kai specialioji teisė atimta už tai, kad asmuo padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, su prašymu būtina pateikti pažymą, kad asmuo yra baigęs privalomojo mokymo apie alkoholio ir narkotikų žalą žmogaus sveikatai mokymo kursus.

Atkreiptinas dėmesys, kad prašyme turi būti nurodytos priežastys, kodėl specialiosios teisės atėmimo terminas turi būti sutrumpintas.

Santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių bendru sutarimu

Sutuoktinių bendru sutikimu santuoka gali būti nutraukta, jeigu yra visos šios sąlygos:

1) nuo santuokos sudarymo yra praėję daugiau nei vieneri metai;

2) abu sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (turto padalijimo, vaikų išlaikymo ir pan.);

3) abu sutuoktiniai yra visiškai veiksnūs.

Santuokos nutraukimui šiuo pagrindu reikalingos visos trys sąlygos KARTU. Jei nėra bent vienos iš šių trijų sąlygų, tai santuokos nutraukti abiejų sutuoktinių bendru sutikimu negalima.

Sutuoktiniai, norėdami nutraukti santuoką bendru sutarimu, turi parašyti bendrą prašymą teismui. Prašyme turi būti nurodytos priežastys, dėl kurių jų santuoka iširo, bei prie prašymo pridedama sutuoktinių sudaryta ir pasirašyta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje sutuoktiniai turi aptarti santuokoje įgyto turto padalinimo, savo nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir dalyvavimo juos auklėjant klausimus ir kt.

Pažymėtina, kad teismas privalo imtis sutuoktinių taikinimo. Jis nustato terminą, per kurį santuokos nutraukimo byla yra sustabdoma. Jei praėjus 1 metams nuo taikinimo termino pradžios nei vienas iš sutuoktinių neprašo atnaujinti bylą, prašymas nutraukti santuoką paliekamas nenagrinėtas. Tačiau jeigu sutuoktiniai daugiau nei vienerius metus kartu bendrai nebegyvena arba termino susitaikyti nustatymas iš esmės prieštarautų vieno sutuoktinio ar jų vaikų interesams, taip pat kai abu sutuoktiniai reikalauja nagrinėti bylą iš esmės, terminas susitaikyti nenustatomas.

Svarbu ir tai, kad paduodant prašymą nutraukti santuoką bendru sutarimu, nereikia mokėti žyminio mokesčio.

Santuokos nutraukimas šiuo pagrindu yra ir pats greičiausias.

Santuokos nutraukimas vieno sutuoktinio prašymu

Santuoka vieno sutuoktinio prašymu gali būti nutraukta esant bent vienai iš šių sąlygų:

1) sutuoktiniai gyvena skyrium (separacija) daugiau nei vienerius metus;

2) vienas sutuoktinis pripažintas teismo sprendimu neveiksniu po santuokos sudarymo;

3) vienas sutuoktinis teismo sprendimu pripažintas nežinia kur esančiu;

4) vienas sutuoktinis atlieka laisvės atėmimo bausmę ilgiau nei vienerius metus už netyčinį nusikaltimą.

Prašymas paduodamas pareiškėjo (asmens, kuris prašo nutraukti santuoką) gyvenamosios vietos apylinkės teismui. Prašyme turi būti nurodyta bent viena iš aukščiau nurodytų santuokos nutraukimo šiuo pagrindu sąlygų, taip pat privalo būti nurodyta, kaip pareiškėjas įvykdys savo pareigas kitam sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams.

Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo, taip pat vieno sutuoktinio išlaikymo bei jų bendro turto padalijimo klausimus, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka.

Pažymėtina, kad nutraukiant santuoką šiuo pagrindu taikinimo procedūros nėra taikomos, nebent teismas gali pasiūlyti sutuoktiniams kreiptis į šeimos krizių centrą, psichologą ir pan. Taip pat pareiškėjas atleidžiamas nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio (sutuoktinių) kaltės

Sutuoktinis gali reikalauti nutraukti santuoką, jeigu ji faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas (pvz., lojalumo, savitarpio pagarbos, moralinės bei materialios paramos, rūpinimosi vaikais ir šeima) ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas.

Civiliniame kodekse numatyta, kad santuoka laikoma iširusia dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu

- sutuoktinis nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą;

- sutuoktinis yra neištikimas;

- sutuoktinis žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais; arba

- sutuoktinis paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina.

Sutuoktinis siekdamas nutraukti santuoką šiuo pagrindu turi paduoti ieškinį į teismą dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio kaltės. Ieškinys paduodamas atsakovo gyvenamosios vietos apylinkės teismui ir apmokamas žyminiu mokesčiu. Kreipiantis į teismą dėl santuokos nutraukimo dėl vieno iš sutuoktinių kaltės, besikreipiantis asmuo privalo pateikti kuo daugiau ir svarių įrodymus (pvz. teismo medicinos ekspertų išvados (jei buvo patirtas smurtas) – tai labai svarbus įrodymas), kad sutuoktinis yra kaltas dėl santuokos iširimo.

Teismas, nutraukdamas santuoką, turi išspręsti sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo, taip pat vieno sutuoktinio išlaikymo bei jų bendro turto padalijimo klausimus, išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notarine tvarka.

Kitas sutuoktinis turi teisę reikalauti iš kalto dėl santuokos nutraukimo sutuoktinio atlyginti turtinę žalą, susijusią su santuokos nutraukimu, taip pat ir neturtinę žalą, padarytą dėl santuokos nutraukimo (ši nuostata netaikoma, jeigu santuoka nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės). Kaltas dėl santuokos nutraukimo sutuoktinis, kai yra kito sutuoktinio reikalavimas, privalo grąžinti iš jo gautas dovanas, išskyrus vestuvinį žiedą (jeigu vedybų sutartyje nenumatyta kas kita)

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pripažinus, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir nutraukus santuoką sutuoktinių bendru sutikimu.

Nagrinėdamas bylą teismas privalo imtis priemonių sutuoktinius sutaikyti. Teismas privalo pasiūlyti sutuoktiniams taikiai išspręsti jų abiejų turtinius, vaikų išlaikymo ir auklėjimo klausimus, taip pat kitas santuokos nutraukimo pasekmes.

Svarbu paminėti ir tai, kad nutraukiant santuoką dėl sutuoktinio kaltės, teismas gali pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurios įtvirtinto CK 3.65 str. 2 d.

Nutraukiant santuoką šiuo pagrindu mokamas žyminis mokestis už santuokos nutraukimą – 137 litų. Taip pat reikia mokėti žyminį mokestį ir už bendrosios nuosavybės teise esančio turto padalijimą (mokesčio dydis nustatomas pagal CPK 80 str.).